Racibužo kunigaikštystė (ček.Ratibořské knížectví), Ratiboro kunigaikštystė, Ratiboro hercogystė (vok.Herzogtum Ratibor) – buvusi kunigaikštystė Silezijoje, kurios sostinė buvo Racibužas (lenk.Racibórz, vok.Ratibor, ček.Ratiboř).
Kunigaikštystė susidarė 1172 m. iš žemių, kurios buvo skirtos Meškai I Painiakojui (lenk.Mieszko I Plątonogi). Žemių centras buvo miestai Racibužas, Kozlė ir Ciešinas.
1202 m. su Racibužo kunigaikštyste susijungė Opolės kunigaikštystė, ir susidarė viena kunigaikštystė, kuri vadinosi Opolės ir Racibužo kunigaikštystė. 1290 m. Racibužo kunigaikštystė vėl buvo atskirta ir paskirta Pžemislavui Raciborskiui (Przemysław Raciborski), Vladislavo Opolskio (Władysław Opolski) sūnui. Tuo metu kunigaikštystei priklausė Vodzislavo (Wodzisław), Žorų (Żory), Rybniko (Rybnik), Mikoluvo (Mikołów) ir Pščynos (Pszczyna) žemės. Tuo tarpu dalis Opolės ir Racibužo kunigaikštystės žemių atiteko Ciešino ir Bytomo kunigaikštystėms.
Netrukus kunigaikštystė pateko į Bohemijos įtakos sferą. 1336–1337 m. kunigaikštystė buvo sujungta su Opavos kunigaikštyste (vadinosi Opavos ir Racibužo kunigaikštystė). Iki 1511 m., kai ji vėl buvo sujungta su Opolės kunigaikštyste, jos teritorija keitėsi kelis kartus. Opolės ir Racibužo kunigaikštystė pradžioje atiteko Hohencolernams (Hohenzollerns), vėliau – Habsburgams (Habsburgs). Po to kurį laiką priklausė Vazoms (Lenkija), o XVIII a. buvo prijungta prie Prūsijos karalystės.